„Akyse ir širdyje vis dar ta didžiulė jaunų žmonių minia, kuri liepos mėnesį prieš dešimt metų pasitiko mane Rio de Žaneire. Kelias papamobiliu nuo karinės tvirtovės, kur nusileido sraigtasparnis, iki susitikimų ir šventimo vietos Kopakabanoje visam laikui išliks mano atmintyje: didžiulis jaunų žmonių, kurie man sviedė vėliavas, kepuraites, marškinėlius, siūlė gurkšnį matės ir apkabino naująjį Romos vyskupą, atvykusį išpildyti savo pirmtako įsipareigojimo, entuziazmas. Nepamirštama patirtis.“
Tokiu atsiminimu popiežius Pranciškus pradeda knygos „Ilgas kelias į Lisaboną“ pratarmę. Šią knygą apie būsimas Pasaulines jaunimo dienas (PJD) šių metų rugpjūčio pirmąją savaitę Lisabonoje ir visus ankstesnius susitikimus parengė portugalų žurnalistė Aura Miguel, pati dalyvavusi kone visuose iki šiol vykusiuose susitikimuose, aistringai aprašiusi juos kaip žurnalistė ir dalyvavusi kaip tikinčioji. Apie susitikimą Lisabonoje 2019 metais iš Panamos Pasaulinių jaunimo dienų paskelbė popiežius Pranciškus. Tuosyk jis nurodė, kad kitą kartą su jaunuoliais susitiks 2022 metais, tačiau dėl pandemijos susitikimas buvo metais pavėlintas.
Knygos pratarmėje Pranciškus atkreipė dėmesį į įdomų sutapimą – dalyvavimas Pasaulinėse jaunimo dienose buvo pirmoji tarptautinė kelionė tiek jam, tiek jo pirmtakui Benediktui XVI, kuris 2005 metais vyko į Kelną. Ir abu jie ėjo šv. Jono Pauliaus II, paklususio Šventosios Dvasios sužadintai intuicijai, pramintu keliu. Ten pat jis pažymi, kad iki tol jis buvo dalyvavęs tik pirmosiose tarptautinėse jaunimo dienose, 1987 metais surengtose Buenos Airėse.
PJD buvo ir tebėra galingos akimirkos daugybei vaikų ir jaunuolių, o pradinis mūsų mylimą popiežių Vojtylą judinęs įkvėpimas neišblėso ir dabartinėje epochos kaitoje, kurią daugiau ar mažiau sąmoningai išgyvename, pažymi Pranciškus.
Pasak jo, vadinamieji „skaitmeniniai čiabuviai“, mūsų dienų jaunuoliai, kasdien rizikuoja užsidaryti ir didelę savo gyvenimą dalį praleisti virtualioje aplinkoje, tapdami netikrus poreikius žadinančios agresyvios rinkos aukomis. Pandemijos ir visuotinės izoliacijos metai šią riziką sustiprino. Todėl išėjimas iš namų ir leidimasis su draugais į kelionę, bendra stiprių klausymosi, maldos ir šventės akimirkų patirtis bus vertingas laikas kiekvieno gyvenimui.
Daug kartų, rašo popiežius Pranciškaus, jis kvietė jaunuolius neapsiriboti „žvilgsniu iš balkono“, kitaip tariant, nebūti pasyviais pro šalį bėgančio gyvenimo stebėtojais, kurie nesusitepa rankų ar išmanaus įrenginio ekranu atskiria save nuo likusio pasaulio. Taip pat daug kartų prašė nelikti „sofos jaunuoliais“, nujautrintais tų, kuriems tai patogu. „Jaunystė – tai svajonė, atsivėrimas tikrovei, atradimas to, kas iš tiesų vertinga gyvenime ir kova už tai, atsivėrimas intensyviems ir tikriems santykiams, tai įsipareigojimas su kitais ir dėl kitų“, – rašo popiežius.
Baisi pandemijos patirtis parodė, kad nesame savo gyvenimo ir likimo šeimininkai, o išsigelbėti galime tik kartu. Šiandien pasaulis krenta į karo ir ginklavimosi sūkurį, kuris atrodo nesustabdomas ir rizikuoja virsti susinaikinimu. Prieš iškankintą Ukrainą pradėtas karas, karas krikščioniškos Europos širdyje, yra tik viena jau seniai prasidėjusio trečiojo pasaulinio karo dalių. Vyksta kiti, jau pamiršti karai ir konfliktai, nenusakomas smurtas.
„Kaip tai liečia jaunus žmones? Kam jie, su savo energija, ateities vizijomis, entuziazmu, yra pašaukti?“ – klausia Pranciškus. – „Jie pašaukti pasakyti We care – mums rūpi“.
Pasakyti, anot popiežiaus, kad mums įdomu, mums neramu dėl to, kas vyksta pasaulyje, kad kažkas kenčia, išėjęs iš namų ir negalėdamas į juos sugrįžti, pabėgėlių stovyklose gimusių ir užaugusių bendraamžių likimas, nuo karo ar persekiojimų bėgančių ar tiesiog pragyvenimo galimybių ieškančių jaunuolių, dažnai praryjamų jūros gelmių, gyvenimas. Pasakyti, kad rūpi vandens, maisto ir vaistų neturinčių milijonų žmonių, įskaitant vaikus, likimas tuo metu, kai, rodos, lenktyniaujama, kas daugiau išleis už sudėtingiausią ginkluotę. Kad rūpi ir tie, kurie tyloje kenčia mūsų miestuose, trokšdami būti priimti ir išklausyti. Kad rūpi ir mūsų planetos, kurią turime saugoti ir palikti kitiems, likimas. „Mums įdomu ir rūpi viskas, taip pat ir skaitmeninė aplinka, kurioje gyvename ir kurią turime keisti ir daryti ją vis žmogiškesne.“
Pasaulinės jaunimo dienos yra priešnuodis abejingumui ir nejautrumui, balkonui ir sofai. Jos įtraukė, pajudino, metė iššūkį daugybei vyrų ir moterų kartų. Tačiau nepakanka stiprių patirčių – jos turi būti purenamos, palydimos.
„PJD yra malonės įvykis, kuris pažadina, išplečia horizontą, sustiprina širdies siekius, padeda svajoti ir žvelgti toliau. Tai pasėta sėkla, kuri gali duoti gerų vaisių. Mums reikia pabudusių jaunuolių, norinčių atsiliepti į Dievo svajonę ir domėtis kitais. Jaunuolių, kurie atskleistų tarnavimu kitiems, vargšams ir kenčiantiems Kristui atiduoto gyvenimo džiaugsmą ir grožį“.
„Linkiu visiems knygos skaitytojams jos puslapiuose atrasti arba iš naujo atskleisti Pasaulinių jaunimo dienų patirčių grožį ir turtingumą, o 2023 metų Pasaulio jaunimo dienas Lisabonoje išgyventi su džiaugsmu ir dėkingumu Viešpačiui“, – knygos „Ilgas kelias į Lisaboną“ pratarmėje rašo Pranciškus. (RK / Vatican News)